Tekstą parengė Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt
Tiksinti bomba galvoje. Taip kai kurie medikai vadina aneurizmą, kuriai plyšus, žmogus gali neišgyventi ar likti neįgalus. Renatai Bartkevič teko nueiti ilgą, nerimo kupiną kelią, kai sužinojo, kad aneurizmą turi jos mama. Tiesa, gąsdino ir gydymas – operacija atveriant kaukolę. R. Bartkevič portalui LRT.lt sako, kad ieškodama išeities vieną naktį parašė gydytojui, vėliau sėkmingai atlikusiam mažiau invazinę procedūrą, po kurios mama greitai atsistojo ant kojų.
– Aneurizma – kraujagyslė smegenyse, kuri yra ties plyšimo riba: tekant kraujui jos dalis išsipučia it balionas, kuris gali bet kurią akimirką sprogti. Tiesa, žmogus gali nė nenutuokti, kad ją turi. Kokie simptomai paskatino jūsų mamą kreiptis į medikus?
– Į savo šeimos gydytoją ji kreipėsi dėl dažnų, netipinių galvos skausmų, primenančių savotišką spaudimą. Dažniausiai galvą suskausdavo dėl didesnio fizinio krūvio, kartais užtekdavo staigiau pasilenkti. Taip pat jos kraujospūdis buvo gana nestabilus – tai aukštas, tai žemas. Taigi prasidėjo mūsų vizitai pas gydytojus – neurologą, neurochirurgą, mamai buvo atlikti kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimai. Tada ir išgirdome, jog mama turi aneurizmą.
– Ne dažnas galėtų tiksliai papasakoti, kas ta aneurizma ir kodėl ji tokia pavojinga – jai plyšus, žmogus gali likti neįgalus arba mirti. Veikiausiai išgirdus tokią diagnozę persmelkia didžiulis nerimas.
– Kol nebuvo nustatyta, kad mama turi aneurizmą, turbūt buvau girdėjusi tik šios ligos pavadinimą, tačiau ir pati tiksliai nežinojau, kas tai yra. Gydytojai stengėsi negąsdinti, tik įspėjo, kad aneurizma gali plyšti bet kada, patarė vengti didelio fizinio krūvio, staigių judesių, neleido kelti ar nešti sunkių daiktų ir pan. Veikiausiai gydytojas atsižvelgė ir į brandesnį mamos amžių (jai 68-eri), ir į jautrų jos būdą.
Sužinojusi mamos diagnozę, pradėjau domėtis, kas ta aneurizma. Nemeluosiu – kuo daugiau skaičiau, tuo baisiau darėsi. Apskritai laikas visai šeimai buvo labai sudėtingas.
Kadangi mama gyvena už maždaug 40 km, galvoje kūriau scenarijus, ką daryčiau nelaimės atveju, kaip reaguočiau. Naktį prie lovos nuolat buvo padėtas telefonas, ir tikėjausi, kad tik jis nesuskambėtų su bloga žinia. Sunku gyventi su tokiu nekontroliuojamu dalyku kaip aneurizma, kuri bet kada gali plyšti…
– Tiesa, nemažiau nei pati aneurizma daugelį pacientų gąsdina jos gydymas – operacija, per kurią atveriama kaukolė.
– Iš pradžių buvo svarstoma, kad tokia operacija bus atlikta ir mano mamai. Gydytojai ramino, kad pjūvis bus nedidelis, o plaukai laikui bėgant ataugs, vis dėlto, kiek teko skaityti, po tokios operacijos laukia ilga, mažiausiai apie mėnesį trunkanti reabilitacija. Buvo sunku suvokti, jog mamai bus atverta kaukolė.
Pamenu, palydėjau mamą į Santaros klinikas, kur jai buvo atliekamas kompiuterinės tomografijos tyrimas. Kol laukiau koridoriuje, kalbėjau su jauna moterimi, ne vyresne kaip 40-ies, kuri pasakė, kad ir ji turi aneurizmą.
Jai taip pat reikėjo operacijos, tačiau ji taip jos bijojo, jog pasakė, kad veikiau rizikuos, nei ryšis tokiai procedūrai. Dabar man apmaudu, kad tada neapsikeitėme kontaktais. Šiandien galėčiau pasidalyti savo patirtimi ir papasakoti apie tai, kas padėjo mums – embolizaciją, kuri galbūt galėtų padėti ir jai.
– Jūsų minėtoji embolizacija – procedūra, galinti padėti turintiems aneurizmas. Kaip sužinojote apie šį būdą?
– Kai dar kalbėjome apie operaciją atveriant kaukolę, mamai turėjo būti atliktas dar vienas tyrimas, kurio taip ir neatlikome. Galbūt matydamas jo rezultatus gydytojas ir pats nebūtų ryžęsis operuoti – aneurizma buvo labai giliai ir labai sunkiai pasiekiamoje vietoje. Vis dėlto tada medikai apie kitas alternatyvas nekalbėjo.
Man kone panišką baimę kėlė mintis, jog mamai bus atliekama tokia sudėtinga operacija, taigi, kaip minėjau, daug naršiau internete, ieškojau informacijos. Kartą tiesiog įvedžiau į paieškos langelį frazę „kiti aneurizmos gydymo būdai“ ir sužinojau apie embolizaciją.
Mamos šeimos gydytoja nelabai žinojo apie šią procedūrą, todėl primygtinai rekomendavo laikytis nustatyto gydymo ir daugiau tuo domėtis neskatino. Tačiau aš norėjau sužinoti daugiau. Tai, kas nutiko toliau, kitaip nei stebuklu pavadinti negalėčiau, – internete perskaičiau apie gydytoją Audrių Širvinską, kaip tik atliekantį šias procedūras.
Pamenu, buvo vidurnaktis, tačiau nieko nelaukdama parašiau jam elektroninį laišką, papasakojau apie mamos diagnozę. Kitą dieną jis man paskambino ir sutarėme dėl konsultacijos. Po mėnesio mama buvo užrašyta operacijai Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL).
– Minėjote, kad po operacijos atveriant kaukolę laukia netrumpas gijimas ir mėnuo reabilitacijos. Kaip yra po embolizacijos procedūros?
– Atsimenu, kad viskas vyko gana greitai. Mama atvyko į ligoninę, kur jai buvo atliktas COVID–19 tyrimas. Netrukus man paskambino gydytojas A. Širvinskas ir pasakė, kad mama yra ruošiama operacijai. Pati procedūra truko apie keturias valandas. Iškart po jos man paskambino gydytojas ir pasakė, kad viskas praėjo sklandžiai. Pirmąsias dvylika valandų mama praleido pooperacinėje palatoje, o po trijų dienų parsivežiau ją namo.
Jau trečią dieną po operacijos mama jautėsi gerai – pasakojo, kad po procedūros jautė praeinančios nejautros poveikį, tačiau jokių skausmų ar kitų nepatogumų nepatyrė. Ji labai greitai atsigavo, tiesa, laukdama procedūros ji jau įprato vengti staigių judesių ar didesnio krūvio, taigi ir toliau buvo atsargi.
Gegužę bus praėję metai po embolizacijos. Mamai jau buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, gydytojas A. Širvinskas pasidžiaugė, kad viskas gerai – aneurizma nesiplečia ir nedidėja. Ir mes tuo labai džiaugiamės.
Apie A. Širvinską galiu atsiliepti tik gražiausiais žodžiais, net ir praėjus laikui po operacijos žinau, kad galiu kreiptis į jį patarimo ir jis visada maloniai padeda.