Tekstas publikuotas naujienų portale LRT.lt
Monika – 44 metų organizacijų konsultantė, fasilitatorė, psichologinių mokymų vedėja – gyvena aktyviai, keliauja, ypač mėgsta kalnus, dainuoja chore, dirba Lietuvoje ir užsienyje, su vyru augina dukrą. Jos gyvenimo ritmas intensyvus, kupinas žmonių, idėjų ir judesio. Tačiau prieš trejus metus šį ritmą netikėtai sustabdė diagnozė, kurios ji nesitikėjo – smegenų aneurizma. Liga, kuri dažniausiai nepasireiškia jokiais simptomais, tačiau jos plyšimas gali pasibaigti mirtimi, rašoma „Smegenų aneurizmos fondo” pranešime žiniasklaidai.
Į Nidos kavinę Monika atvažiuoja dviračiu užsidėjusi šalmą. „Saugau gydytojo darbą“, – juokauja ji.
Atsitiktinė sukrečianti diagnozė
„Tai buvo visiškai atsitiktinis atradimas. Nuo paauglystės sirgau migrena ir lankydavausi pas neurologę. Iš tiesų turėjom tik vaistus patvirtinti, bet ji pasiūlė pasidaryti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimą. Kai paskambino ir pasakė, kad yra aneurizma, kūnas sureagavo iškart – nutirpo rankos, kojos, prisėdau. Turėjau eiti į darbinį susitikimą ir negalėjau susikaupti. Žinojau, kad tai rimta. Beje, kaip tik knygą buvau skaičiusi, kurioje rašoma, kaip moteris mirė nuo aneurizmos, tada dar pagalvojau, oho, kokia ta aneurizma. Išsigandau iš tikrųjų“, – pasakoja Monika.
Po diagnozės Monika nenuleido rankų, o kaip tik intensyviai rinko informaciją. Per savaitę ji išgirdo keturias skirtingas gydytojų nuomones.
Metai atidėliojimo
„Keturios skirtingos nuomonės, niekas lyg ir neliepė iš karto operuotis, galima stebėti, tai aš ir leidau gyvenimui tekėti savo vaga“, – prisimena Monika.
O metai buvo intensyvūs: daug veiklos, daug streso, dar laukė kita operacija.
„Žinojau, kad svarbu, jog kraujospūdis nebūtų aukštas. Matavausi, bet, pasirodo, sugedusiu aparatu…“ – sako moteris.
Monikos laukė ir kita operacija, prieš kurią chirurgas rekomendavo pakartotinai pasidaryti galvos MRT dėl smegenų aneurizmos – tam, kad jie būtų ramūs, jog suplanuotos operacijos metu ji neplyš. Tada ir paaiškėjo, kad per metus aneurizma Monikos smegenyse padidėjo net daugiau nei dvigubai.
Nuo reanimacijos palatos iki kalnų
Monika prisimena, kad parą praleido reanimacijoje, buvo prijungta prie aparatų, ant kojos didelis sunkus svarstis, negalėjo judėti. Tai, pasak jos, buvo fiziškai sunkiausia para per visą smegenų aneurizmos gydymo kelionę.
Kitą dieną ji jau vaikščiojo, gydytojas akcentavo, kad būtina judėti.
„Skyrius devintame aukšte, o skyriuje daug neprivaikščiosi, tai aš 10 000 žingsnių laiptais surinkau“, – juokiasi moteris.
Ligoninėje Monika išbuvo savaitę, po jos galėjo grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, tačiau norėjo pailsėti nuo viso streso, todėl dar pasiėmė atostogų. Metus po procedūros moteriai reikėjo gerti vaistus.
Embolizacija Monikai buvo daryta 2024 m. vasarį, o rudenį ji jau keliavo į Pakistaną ir kopė į kalnus, į Pakistano Leila Peak bazinę stovyklą, ten pasiekė savo rekordą – 4,7 km aukštį. Su gydytoju dėl kelionės, aišku, pasitarė.
„Guliu aš ten palapinėje, aukštis jaučiasi, oro trūksta, aišku, kyla spaudimas ir galvoju, kad jei ne atsitiktinai surasta aneurizma, atlikta embolizacija, tai iš tų kalnų tikriausiai nebebūčiau nusileidusi, – prisimena ji. – Tiesiog kalnuose tu aiškiau supranti, kad galėjo viskas baigtis.“
Pasikeitęs požiūris į gyvenimą
Monika po procedūros ne tik fiziškai atsigavo, bet ir pastebėjo, jog migrena, kuri ją kamavo dešimtmečius, dingo, nors gydytojai teigia, kad tarp aneurizmos ir migrenos ryšio nėra.
„Gal tai vaistų, kuriuos reikėjo gerti po embolizacijos, poveikis, gal ne – bet per metus neturėjau nė vieno migrenos priepuolio. Dabar, kai jie grįžo, visai kitokie – daug lengvesni ir daug retesni“, – sako ji.
Monika dalijasi mintimis, kaip po procedūros jos vidinė būsena pasikeitė: „Daug lengviau priimu sprendimus. Aiškiau žinau, kas man svarbu. Vertinu kiekvieną dieną, kad galiu gyventi be apribojimų. Suprantu, kad galėjo viso to nebebūti – ir tai duoda daug energijos.“
Ji teigia, kad kai ištinka įtempta situacija, tai iš karto sau sako „pažiūrėk iš platesnės perspektyvos, čia juk mažmožis“. Ir taip greičiau atgauna pusiausvyrą. „Nėra taip, kad visai nebesinervinčiau, bet nervinuosi daug trumpiau“, – sako Monika.
Rekomendacija kitiems: neignoruokite situacijos
Ne vienas išgirdęs smegenų aneurizmos diagnozę išsigąsta, sutrinka, dvejoja, ką jiems dabar daryti, ką rinktis.
Monika ragina žmones, susidūrusius su panašia diagnoze, neignoruoti situacijos: „Patarčiau išgirsti ne vieną nuomonę, pasidomėti, pasigilinti, svarbiausia, nebijoti procedūros.“
„Net jei aneurizma maža – tai prioritetas. Nebijokite klausti, domėtis, spręsti. Ir svarbiausia – rinkitės gydytojus, kuriais pasitikite, ir judėkite pirmyn“, – pataria ji.
Gydytojo žodis: kodėl svarbu neuždelsti
Gydytojas Audrius Širvinskas, atlikęs Monikai smegenų aneurizmos embolizaciją, pabrėžia, kad laiku nustatyta aneurizma gali išgelbėti gyvybę.
„Smegenų aneurizma dažnai būna nebyli – žmogus gali ją turėti metų metus ir to nežinoti. Tačiau plyšus pasekmės gali būti tragiškos: pusė atvejų baigiasi mirtimi, dalis – neįgalumu visam gyvenimui“, – sako jis.
Pasak gydytojo, labai svarbu ją aptikti laiku: „Monikos atvejis – puikus pavyzdys, kaip atsitiktinai aptikta, dar maža aneurizma gali būti saugiai ir efektyviai sutvarkyta. Kuo mažesnė (bet jau peržengusi rizikos slenkstį) aneurizma – tuo saugesnė intervencija.“