80-metį tuoj švęsiantis ir savo memuarų knygą „Optimistas“ išleidęs pensininkas Algis Kantauskas – buvęs inžinierius, sklandytojas, fotografas, sportininkas, medžiotojas, žvejys. Savo gyvenimo tikslą jis apibrėžia Rolls Roys žodžiais: „Stiebimasis tobulybės link yra viskas, ką reikia daryti“. Ir to tikslo siekti labai nuoširdžiu savo darbu, įsigilinant į viską iki smulkiausios detalės. Kiekvieną užduotį savo gyvenime Algis sakosi pavertęs savotišku pergalių žaidimu: iškyla kliūtis, nugali, judi toliau, kol pasieki rezultato ir jį viršiji. Šio požiūrio pensininkas laikosi iki šiol: ar tai būtų namo statybos ir sodo apželdinimas, ar savo 21-erių metų automobilio paruošimas techninei apžiūrai. Knygą A. Kantauskas dedikuoja jaunimui. O ši galėjo ir neišvysti dienos šviesos, jeigu ne gimti iš naujo vyrą privertusi plyšusi galvos smegenų aneurizma.
Apie savo knygą ir joje nugulusius prisiminimus, kokią žinutę ir kam ja siunčia, Algis Kantauskas „Optimisto“ pristatyme pasakojo laidų ir renginių vedėjui Ignui Krupavičiui.
Algi, savo knygą pavadinote „Optimistas“, kodėl?
Dėl knygos pavadinimo aš labai ilgai galvojau. Jis „prilipo“ kai antrąkart perskaičiau savo knygos rankraštį. Pamaniau, kad ją parašė tikras optimistas. Visi aprašyti įvykiai buvo aprašyti iš teigiamos pusės arba užfiksuoti tik teigiami gyvenimo momentai. Pesimistas būtų rašęs iš neigiamos pusės arba nerašęs visai. Į kiekvieną situacija žvelgti iš teigiamos pusės, pradėti nuo teigiamų dalykų – aš tai vadinu optimisto požiūriu.
Kaip manote, optimistu gimstama ar tampama, priėmus sprendimą juo būti?
Kiek save prisimenu, visada, kad ir kas nutiktų, žiūrėdavau tik į priekį ir buvau užsispyręs siekti, kad būtų geriau. Darau, ką reikia daryti, einu toliau ir matau šviesiąją viso to pusę. Net tuomet, kai gyvenimas įmeta tikrai į nepatogias situacijas, esi priverstas daryti tai, ko tarsi nesi planavęs ar pasirengęs. Kitiems tai gali atrodyti besąlyginis paklusnumas ar tiesiog didelis atsakingumas, pareigos laikymasis, bet aš viską paversdavau žaidimu: iškyla kliūtis, aš ją nugaliu, vėl einu, iškyla kita – vėl nugaliu. Tada nebūna neigiamo poskonio, kad kažkas nesiseka, aš kažko negaliu. Kelyje – vien pergalės. Ir kai pradeda rastis geras rezultatas, tai dar labiau motyvuoja.
Dabar krepšininkai nenori į rinktinę eiti. Man nekildavo klausimas, kad kažko gali nedaryti. Nuvažiavus į slidinėjimo varžybas, esant 20-čiai laipsnių šalčiui 1960 metais, treneris sako, kad reikės greičiui važiuoti ne 10, o 15 kilometrų, ko niekada nebuvau daręs – darau be klausimų, kiek galiu geriau.
Man visi darbai, kokie jie bebūtų – monetų kalimas, staklių gamyba ar sportinės varžybos – visuomet buvo vienodai svarbūs. Visur viską visuomet dariau nuosekliai ir iki galo. Siekiau tapti geriausiu. Kiekvieną dieną. Ir taip gyvenu iki šiol. Tikslas lieka tas pats, tik užduotys keičiasi. Taip mūsų laikrodžių pramonei gamintos staklės, kurių buvo gaminama virš 900 vienetų per metus, buvo pripažintos tiksliausiomis. O iš varžybų grįžau su laimėtu 3 vietos diplomu.
Pastebėjau tokį dalyką: kad žmogui, kuris eina, daro ir padaro, sekasi. Kiti žmonės irgi nori prie jo šlietis. Man gyvenime niekada netrūko bendraminčių, kurie žiūrėtų taip, kaip aš žiūriu ir noriu, kurie padėtų. Nes kai tikrai pasiruoši, rezultatas, kurio sieki – garantuotas.
Algi, kam rašėte šią knygą? Kokią žinutę ja norėjote perduoti?
Knygą tikriausiai rašiau jaunimui. Kad jie pamatytų kokiu reikia būti žmogumi. Tačiau jokiu būdu nenorėjau paversti jos didaktiniu pamokslavimu – tai nebuvo mano tikslas. Dėl to tiesiog dėsčiau faktus, kas įvyko ir kas vyko po to. Jauniems žmonėms tai gal patiks, nes visi stengiasi juos mokyti, o aš nemanau, kad taip gerai. Mano tėvukas man irgi nieko neaiškino. Jis man sakydavo: „Tas yra tas, o tas – tas. Ir tu rinkis. Kaip pasirinksi, taip. Svarbu, siek to atkakliai.“
Jaunimui norėjau perduoti tą optimisto požiūrį – kad jie pamatytų, jog siekiant, viską darant nuoširdžiai, įsigilinant, paverčiant žaidimu, viskas sekasi ir pasiseka.
Jūsų tėvas buvo jums autoritetas?
Tikrai taip, buvo. Tačiau knygoje to neįvardiju. Manau, skaitydami mano pasakojimus apie tėvą per faktus, skaitytojai patys galės tai suprasti. Žvejyba, nuotraukų darymas, sportas, sklandymas – labai daug pasirinkimų mano tėvas nulėmė mano gyvenime tiesiog savo pavyzdžiu.
Kai man buvo gal 10 metų, radau tėvo užrašus, kuriuose jis išsikėlė ir užsirašė tikslą būti geru tėčiu. Tada mano gyvenimas išties pasikeitė – pradėjome labai daug laiko leisti kartu ir tas laikas padarė didelę įtaką mano gyvenimui, mano pasirinkimams.
Net ir „rašinėjimą“ perėmiau iš tėvo. Iki mokyklos pabaigos po truputėlį rašiau ir buvau surinkęs apie 100 eilėraščių. Išleidau ranka rašytą vieno egzemplioriaus knygą. Jie vaikiški, tiesiog prisiminimai apie gyvenimą, žmones aplinkui. Tačiau taip prasidėjo mano rašymo kelias.
Vėliau pagalvojau, kad visko eilėraščiais nepaversi. Atsirado poreikis kitaip fiksuoti svarbius gyvenimo įvykius. Pradėjau ant atskirų lapukų užrašinėti, mano nuomone, svarbius gyvenimo įvykius ir dėti juos į vokus: kas nors svarbaus atsitinka, parašau lapuką ir pasidedu. 2020 metais kai pradėjau galvoti, ką daryti su tais lobiais, padariau trijų aukštų lentyną ir ėmiau rūšiuoti lapukus pagal metus. Turėjau nuo 3 iki 15 lapukų kiekviename voke, kelis metus – „tuščius“. Taip prasidėjo mano memuarų knygos dėliojimas.
Į knygą sugulė, manau, kokių 20–30 proc. mano gyvenimo įvykių. Sudėjau tuos, kurie man pačiam buvo įdomūs. O tada padrąsino ir viena socialinių mokslų daktarė, kuri viena pirmųjų perskaitė mano juodraštį. Ji sakė: „Tęsk ir išleisk knygą, nes skaitant įdomu, kas bus toliau.“ Tai ir padariau.
Ar tiesa, kad išleisti knygą paskatino dar ir karantino pradžioje galvoje plyšusi smegenų aneurizma?
Taip, išgyvenęs plyšusią smegenų aneurizmą, pamaniau, kad tai reikia padaryti dabar arba tokios progos galiu ir nebeturėti.
Karantino pradžioje eidamas kiemu išgirdau tarsi medžioklinio šautuvo šūvį. Stiprų, garsų. Nejutau, kad jis mano galvoje, atrodė, kažkur aplink. Apsidairiau, nieko nepastebėjau, tačiau pajutau, kad darosi neaišku, silpna, galva ėmė svaigti. Žmonos paprašiau kviesti gydytoją. Persirengiau darbinius rūbus į tvarkingus ir laukiau pagalbos.
Atvažiavusiai greitajai pagalbai sakiau, kad greičiausiai man plyšo smegenų aneurizma. Jie dar abejojo, tačiau važiuojant į vadinamą Lazdynų ligoninę, mano būklė blogėjo. Ir tada nutrūko atmintis. Prisiminimus vėliau padėjo atgaminti mane operavęs gydytojas intervencinis radiologas Audrius Širvinskas. Jis man ir pasakė, kad mano tikimybė išgyventi buvo tik 20 proc. O likti sveikam išgyvenus, „be fizinių suvaržymų“, kaip buvo parašyta mano „išrašymo“ lapelyje – dar maždaug 50 proc.
Tik po kurio laiko suvokiau, koks laimingas esu, kad viskas baigėsi taip, kaip baigėsi. Ir esu ne tik išgyvenęs, bet ir sveikas. O po šio įvykio ėmiau labiau rūpintis savo sveikata, daugiau ilsėtis. Ir štai, galiausiai parašiau ir išleidau knygą.
Atsiliepimai apie knygą „Optimistas“
Audrius Širvinskas gydytojas intervencinis radiologas, RVUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas: „Smegenų aneurizmos fondui ši knyga turi didžiulę simbolinę reikšmę. Pasveikimo nuo insulto, kaip ir plyšus aneurizmai, rezultatas vertinamas pagal tai, kiek žmogus sugeba sugrįžti į būklę, buvusią prieš ligą. Po gydymo Algis tęsė ir baigė savo gyvenimo knygos rašymą – tai aukščiausia protinė ir fizinė veikla. Jis pats didžiausia dalimi lėmė savo sveikatos būklės gėrėjimą po plyšimo, nes nepasidavė, atkakliai siekė savo svajonės, buvo kupinas optimizmo ir ryžto gyventi pilnavertį gyvenimą toliau. Knygos autoriaus požiūris į sveikatą, turėtų įkvėpti kitus rūpintis savimi ir nepasiduoti ligoms, toks yra pagrindinis smegenų aneurizmos fondo tikslas, o prisidedant prie knygos išleidimo padedame išsaugoti jo vertybinį palikimą ir ateinančioms kartoms“.
Arūnas Dulkys, Sveikatos apsaugos ministras: „Priimk visus iššūkius, kad pajaustum pergalės džiaugsmą“. Šie JAV generolo George‘o S. Pattono žodžiai kaip niekam kitam tinka Algio Kaltausko gyvenimui. Jau vyresniame amžiuje patyręs smegenų aneurizmą, Algis įrodinėja, kad liga gali būti tik dar vienas gyvenimo etapas – ir kaip su ja taikomasi, priklauso nuo požiūrio. Tikiu, kad knyga įkvėps vilties tūkstančiams likimo brolių ir seserų, o taip pat primins mums visiems, kaip svarbu kasdien rūpintis savo sveikata“.
Algis Kriščiūnas, menininkas: „Tai nėra nuotykių romanas ar jausmų drama. Šita knyga – dokumentinė apžvalga, detalus labai praktiško ir tikslaus žmogaus dienoraštis. Tai tarsi rėmai, matematinė matrica, kurią turėtume užpildyti savo fantazijomis ir įsivaizduoti, kaip mes būtume gyvenę ir jautęsi tuo metu toje vietoje. Šita knyga – tarsi beasmenė laikmečio kronika, veiksmų ir įvykių sąrašas, paliekantis laisvę patiems juos įvertinti. Todėl jūsų laukia ne paprastas skaitymas, bet įdomus vaizduotės žaidimas.“
Algio Kantausko knyga „Optimistas“ išleista „Smegenų aneurizmos fondo“ lėšomis ir skirta su galvos smegenų aneurizma susidūrusiai bendruomenei – pacientams, jų šeimos nariams, kitiems interesantams. Pirmasis knygos tiražas nėra parduodamas, susidomėjusieji gali susisiekti su všį „Smegenų aneurizmos fondo“ atstovais. Daugiau informacijos Smegenuaneurizma.lt.
Apie „Smegenų aneurizmos fondą“
VšĮ „Smegenų aneurizmos fondas“ – tai pacientų interesus atstovaujanti ne pelno siekianti organizacija, kuri buvo įkurta 2021 m. balandžio mėnesį. Fondo misija yra edukuoti visuomenę apie smegenų aneurizmas, jų požymius ir gydymo galimybes bei tapti tarptautine organizacija, kuri atstovautų pacientų ir jų šeimų narių interesus, gerinant sveikatos paslaugų prieinamumą ir sklandų gydymo procesą. Nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio VšĮ „Smegenų aneurizmos fondas“ siekia telkti bendruomenę, kurioje žmonės dalinasi savo patirtimi ir tikromis istorijomis. Tikima, kad tai paskatins kitus žmones, kuriems diagnozuota smegenų aneurizma, rūpintis savo sveikata ir laiku kreiptis į gydytojus, o ligos ir jos gydymo būdų viešinimas, padės išgelbėti žmonių gyvybes.
Leave a Reply